APIE TAI, KAIP AŠ TAPAU BLOGIAUSIA PASAULYJE MAMA. Mama Rasa Mitkienė

Važiuojant automobiliu iš mokyklos beveik septynerių metų sūnaus paklausiau, koks jausmas būti pačiu šauniausiu berniuku pasaulyje? Atsakė, jog geras. Ir paklausė, koks jausmas būti pačia blogiausia mama pasaulyje? Klausimas šokiravo, tačiau šypsenos neįžvelgiau jo veide. Ramiai pasiteiravau, kodėl jis taip mano. Jis šaltu veidu argumentavo, jog negauna daug saldainių, planšetinio kompiuterio, mobilaus telefono ir filmukų. Ir geriau jau gyventų vaikų namuose, nei su tokiais tėvais kaip mes ir kad jis ieško gerų žmonių, kur galėtų ateityje gyventi. Atsakiau, kad kai ras tokią šeimą, galėsime visi kraustytis pas juos gyventi... 

Taip, mūsų namuose yra daug “tradicijų": vienas trumpas filmukas per dieną (dažniausiai ir to nebūna, nes tiesiog nelieka laiko); planšetė ir telefonai nėra skirti vaikams, o ir patys nesinaudojame šiais prietaisais, kol vaikai nemiega. Vyresnėlis, atlikęs tam tikrų matematinių užduočių, "užsidirba" žaidimų planšete nuo 10 iki 19 min, priklausomai nuo užduočių kiekio ir rezultato. Vykstant į pajūrį kas 100 kilometrų jis gauna po 10 minučių žaidimų. Įspūdinga, kaip vykstant iš Vilniaus, jis laukia Kauną žyminčio ženklo! Jokiais kitais atvejais jis niekada nepramogauja virtualiai. Tikiu, jog šis mano kelias yra sudėtingesnis, reikalaujantis daugiau išmonės ir milijoną kartų daugiau kantrybės, bet esu rami, kad nebėgu nuo savo vaiko jį užkišdama telefonu.

Pripažinsiu, noriu ir aš tyliai pabūti, papietauti ramiai ar tiesiog patylėti. Tačiau kaina, kurią tektų mokėti, man per didelė. Tikiu, jog slopinamas vaikas kur kas labiau būna linkęs į priklausomybes, savo jausmų ignoravimą ir krūva kitų dalykų, kurių tikrai nei savo, nei kitiems vaikams nelinkėčiau. Kai vaikas prašo daugiau, aš jam turiu rimtų argumentų. Sakau, jog jis - mano pirmas vaikas, niekada neturėjau ir neauginau kitų vaikų, ir kai jis gimė, gydytoja man davė instrukciją, kaip vaiką auginti, kiek kartų prausti, kiek laiko dantukus valyti, kuo maitinti, kada guldyti miegoti, kada ir kiek duoti pažaisti planšete. Jei "instrukcijos" nesilaikysiu, vaikučiui nusilps akytės, suges dantukai ir t.t. O aš, kadangi savo vaiką labai myliu, noriu, jog jis būtų sveikas, privalau laikytis nurodymų. Griežčiausias nurodymas - kad vaikučiai lovytėse turi gulėti jau 20.00 val. Ši instrukcijos vieta man - pati mėgstamiausia. Vaikučiai išsimiega, o manęs laukiančios kelios valandos ramybės - lyg kasdienės poilsinės atostogos...

Kadangi pirmagimis turi penkeriais metais mažesnį brolį, tai su juo turėtų būti lengviau, bet “instrukcija” ne visada veikia. Tradicijoms ir disciplinai mažylis priešinasi kaip įmanydamas, abu  vaikai sukuria dar didesnį chaosą, nuo kurio ne tik jiems, bet ir mums - tėvams būna akimirkų, kai skaičiuoji minutes iki vakaro miego ir svajoji apie geresnę šeimą... 

Keistas dalykas su tais vaikais - lauki, laukiesi, svajoji, viską įsivaizduoji, atrodo, kad vaikas - tavo dalis. Turėtum jausti, ką jis jaučia, suprasti be žodžių, skaityti mintis… O gal kitos mamos tai gali? Tik man nepavyksta, nes aš - ne pagal formatą? Apie tai dažnai susimąstau: kaip gali vaikai būti tokie skirtingi? Kaip gali mylimas, kiekvieną rytą ir vakarą myluotas berniukas, kuriam tikrai nieko niekada netrūksta, virsti mažu, viskuo nepatenkintu zyzliu, į kurį žiūri ir galvoji tik viena: jis paveldėjo anytos charakterį... Suvokiu, jog mano pagrindinė misija - išauginti žmogų, išugdyti gyvenimo įgūdžius. Tačiau vis dažniau suvokiu, kad visi žmonės skirtingi, visi savitai žavūs, gimsta jau turėdami savo charakterį. Suprantu, jog jeigu žmogus laikysis įstatymų ir religijos tiesų, tai jam viskas gyvenime daugmaž bus gerai. Na, bent jau nebus jis visuomenės parazitas, piktybiškai kenkiantis kitiems. Nusprendžiau diegti religijos pagrindus, mokyti prieš miegelį maldelės, pasakoti apie gerumą, blogį, jausmus kuriuos sukelia negeras elgesys. Nenorėjo jie ir tos maldelės kalbėti, bet aš sakiau, jog bus ramiau ant širdelės, maldelę sukalbėjus. Gavau atsakymą: "jei tau ramiau, tai savo kambaryje ir melskis". Nesugebėjau nieko atsakyti, lūpas suspaudžiau ir išėjau iš kambario, kad nepratrūkčiau juoktis. Vaikų paprastumas žavi, humoras paprastose situacijose nepakartojamas. Žinoma, po truputį pavyksta jaukintis religiją, maldeles, tačiau visada esu pasirengusi išgirsti gerų pasiūlymų.  Ir kur rasti tą aukso viduriuką? Norėčiau būti ta gera mama, kurią vaikas mylėtų visa širdimi, norėčiau nesiginčyti su savo vaikais ir be didelių diskusijų rasti kompromisą. Norėčiau, kad bent jau derybos būtų panašios į derybas, o ne ambicijų karus.

Ar griežtumu ir įsakymais palaužus vaikų moralinį stuburą, jie galės būti pilnaverčiais žmonėmis, ar bus tik "patogūs" vykdytojai? Su suluošinta saviverte? Ar leisti jiems toliau pažinti pasaulį per diskusijas ir pažinimą, per bandymus ir išdykavimus, per suklupimus ir pakilimus? Bet tas kelias toks vingiuotas ir sudėtingas, reikalaujantis tiek pastangų ir meilės… O meilės reikia ir sau, tačiau tai jau sunkiai suderinama... Didelė meilė sau = negeri sprendimai vaikams, jei didelė meilė vaikams = tada meilė sau turi būti atidėta ateičiai, nes su jais reikia eiti kartu, būti šalia ir diegti tikrąsias žmogiškąsias vertybes. Reikia paminti savo ego ir įžvelgti, kokia tavo vaiko vieta. Kas jis šioje "mitybos grandinėje”? Žinote kur daugiausiai agresijos? Vaikų žaidimų aikštelėse, žaidimų kambariuose. Ten sėdi piktos mamos su savo mažyliais ir koreguoja jų bendravimą dirbtinai paplonintais balsais... Tačiau vaikai, net visai jauni, yra labai protingi, jie sugeba pasidalinti žaislą, sugeba pakovoti ir išsikovoti savo vietą, susitarti kas lyderis, o kas ne. Lyderiu nebūti - nieko čia blogo. Blogai, kai tas, kuris nėra lyderis, yra statomas į lyderio poziciją. Leiskime vaikams pažinti, apsistumdyti, paverkti ir vienas kitą paguosti. Čia - bendravimo pradžiamokslis, kurį koreguodami, atimame iš savo vaikų galimybę mokytis, klysti, bandyti…

Ir taip, šiandien esu blogiausia mama pasaulyje - taip mano šešiametis. Viliuose, jog užaugęs jis įvertins mano pastangas ir supras, jog tai tik buvo emocija, reakcija į tam tikras aplinkybes. Svarbu pačiam jausti, kad padarei viską, kas geriausia. Antros galimybės užauginti savo vaiką jau nebus…

Nesu tikra, ar mano sprendimai teisingi, žinau, jog nėra vieno teisingo kelio. Suprantu, jog mano vaikai, vertinant su kitais, yra kur kas labiau padykę, nenuoramos, nesivaržo kirpėją paklausti, kokios spalvos jos plombos ir nepasikuklina rūkančiam praeiviui pasakyti, jog jis kvailas, kad rūko, nes susirgs ir greit mirs. Neraustu dėl to ir neatsiprašinėju, nes juos auginu taip, kad nebijotų pasakyti savo nuomonės ir išreikšti savo jausmų. Man nereikia patogių vaikų. Noriu, kad jie būti atviri pasauliui, bendravimui ir įvairioms nuomonėms. 

Su meile, mama Rasa Mitkienė