ATSAKINGA MOTINYSTĖ. Mama Monika

Esu iš tu mamų, kurios aplinkinių buvo nurašytos į karjeristę, amžinai neturinčią laiko ir paniškai bijančią vaikų. Neslėpsiu – būdavo nerimo epizodų, vien tik pagalvojus apie tokią atsakomybe – užauginti vaiką, o apsidairius aplink ar panaršius interneto portalus, atrodydavo, jog vaikas į gyvenimą įskrenda tarsi pražūtingas asteroidas, kuris apverčia viską aukštyn kojom ir tenka užmiršti save, savo tapatybę, o jei klausytis super mamyčių – užvis geriausia būtų, jei dar ir pamirštumėte – kuo esate vardu. Tačiau vieną itin gražią dieną aš tapau mama, bijojau, kad tikrai nesusitvarkysiu, nes nesu ta, kuri riebaluotais plaukais, susuktu kuodu ir užsitempusi nutampytus treningus visą dieną sukasi prie puodų. Maniau būsiu neadekvati ir nemokėsiu skirti savo dukrytei deramo dėmesio.

Būti mama-namų šeimininke yra išties sunkus darbas ir aš neturiu žodžių, kiek mano šlovės ir pagarbos yra vertos tos moterys, kurios lieka namuose su vaikais, bet dovanokit man, jei atskleisiu visatos paslaptį. Žmonės yra skirtingi, jie gali savaip matyti gyvenimą ir savaip susidėlioti prioritetus. Man, tarkime, patinka kurti, tobulėti, geriau suprasti save, kelti sau tikslus, bei jų siekti ir tai yra mano, kaip sąmoningo žmogaus pasirinkimas, todėl teko ieškoti išeičių – kaip deramai pasirūpinti savimi ir savo vaiku taip, kad abu būtų laimingi, bei nereikėtų daryti sudėtingų kompromisų?

Kartais, sutikta super mamytė paklausia manęs: „tai kaip mamos gyvenimas?“, „tiesiog puikiai“ – sakau – „nieko smarkiai nepasikeitė, dirbu, gyvenu ir dar yra mažas žmogutis, kuris užpildo mane sklidiną pozityvių emocijų“. Beveik visada toms super mamytėms sutrūkčioja akis ir jos labai greitai pasišalina iš įvykio vietos – mažajam Artemijui, pasirodo, reikia spėti į teramino pamokas.

Ne kartą manęs klausė, kur mano paslaptis ir ką aš darau kitaip.

Taigi, kai gimė mano dukra, pirma mėnesį buvo daug nežinomybės – kodėl ji verkia, kodėl džiaugiasi, kodėl nerimauja? Pirminis instinktas yra iš nežinojimo kišti krūtinę, nešioti per visą kambarį ir sūpuoti, bet tai nepadeda, o tada dar labiau supanikuoji, nes nežinai ką daryti, kaip toliau elgtis?

Laimingo atsitiktinumo dėka, man į rankas papuolė Gina Ford knyga: „Sveiko kūdikio dienotvarkė“, kurioje buvo kalbama apie tai, kad kūdikiai mėgsta struktūrą, ji atima iš jų nežinomybę ir gyvenimą padaro daug ramesnį. Yra svarbu maitinti, žaisti ir migdyti vaikus tuo pat metu. Jei išalksta anksčiau – duokite vandens, jei tai vyksta pastoviai, raskite priežastį – kodėl? Gal kažkas negerai su jūsų mityba ir per pieną jis gauna mažai maistinių medžiagų? 

Svarbiausia – dienotvarkė, kuri leistų jums būti mama ir neprarasti asmeninio gyvenimo, bei priežasčių, o ne pasekmių sprendimas. Esu begales kartų klausinėjus kitų mamyčių ir ieškojus sprendimo. Atraskite savąjį ir kurkite savo dienotvarkę.

Vienas iš svarbiausių dalykų harmoningoje ir laimingoje motinystėje yra vaiko emocijos, nuo pirmos minutės mokiau savo mažąją šypsotis, niekada prie jos neidavau pilna negatyvių jausmų – visada prieš tai susitvarkydavau vidų ir ateidavau su šypsena ir šnekindavau, net kai jai buvo vos kelios savaitės. Su jais reikia šnekėti visada, kaip beprotiškai tai skambėtu. Nerašyta taisyklė mano namuose: ŠALIA VAIKO – TIK SU ŠYPSENA, BLOGOS EMOCIJOS NEGALIMOS. Vaikas mokosi iš Jūsų kaip reaguoti, kokios emocijos yra norma, tad ko išmokinsite, tą ir turėsite. Ji net verkdama nemoka nesišypsoti. Ir žinote, per 7 mėnesių mano dukra tapo džiaugsmo ikona.

Itin svarbu, kad vaikas turėtų savo lovytę. Pirmus mėnesius rodosi sunku keltis ir eiti iki savo kūdikio jį nuraminti, bet ilgainiui tai atsiperka, nes jūsų vaikas išmoksta miegoti savarankiškai, netampa prieraišus. Svarbiausia, kad mokant vaiką miegoti savarankiškai, jis išmoks ne tik pats nurimti, bet ir jūs miegosite kokybiškiau, o jūsų ir jūsų vaiko santykių neužterš neišvengiamas pyktis, kai jis negalės nei akimirkos apsieiti be savo mamos. Tuo labiau užmigdę vaiką, turite laiko SAU, tai labai svarbu.

Kaip sakydavo senoliai: „kaip pasiklosi, taip išsimiegosi“. Vaikai yra labai imlūs ir visko mokosi iš savo tėvų, todėl jeigu jūs nemokėsite reguliuoti savo jausmų bei elgesio, jeigu jūs vaiką nuo pat mažens papirkinėsite dėmesiu, saldainiais ir žaislais ar sūpavimais – jūs turėsite problemą – košmarą, kurio bijo visi tėvai – tą chrestomatinį viduryje parduotuvės klykiantį vaiką.

Vaikams reikia dėmesio, saugumo ir ypač – meilės, bet reikia suprasti, kad šie dalykai, elgiantis neatsargiai, gali sukelti priklausomybę. Lietuvoje „super mamos eksperimentas“ vyksta kone pusantro dešimtmečio ir šiandien mes matome jo rezultatus – vaikai, aplink kuriuos visą gyvenimą buvo šokinėjama, už kuriuos viskas buvo daroma, kurie su patologiniu pasišventimu buvo saugomi nuo visų įmanomų, būtų ir nebūtų blogybių, paprasčiausiai negali išeiti į gyvenimą – jie augo tobulame hermetiškame burbule ir dabar negali susitaikyti su netobulu ir dažnai labai nesąžiningu pasauliu, o jų mamos, sudeginusios savo VILTIS, SVAJONES, NORUS ir galiausiai – TAPATYBĘ, ant idealizuotos tėvystės aukuro, visa tai padarė be reikalo.

Žmonės yra skirtingi – vaikai taip pat – kiekvienas turi savo polinkių, pomėgių, savitą temperamentą, todėl svarbu atsižvelgti į savo vaiko poreikius. Tačiau reikia nepamiršti, kad tu, kaip suaugęs žmogus, turi atsakomybę savo atžalą užauginti į dorą, moralų, savarankišką asmenybę ir jį paleisti į gyvenimą. Aukotis dėl vaikų reikia, bet paaukojus save visą, jis netenka tėvų ir gauna tarnus, kurie ištikimai vykdo visus jo nurodymus ir nors tai yra socialiai priimtina, bet reikia pažiūrėti tiesai į akis – super mamytės, kurios slepia savo vaikus po sijonu, kuria ne ką mažiau disfunkcinius žmones, nei savo atžalas visiškai užleidusios asocialios motinos.

Todėl prisiminkite, kad gimus vaikui atsiranda nauja, didelė atsakomybė, tačiau tai nereiškia, kad būtina stabdyti savo gyvenimą. Netgi atvirkščiai – tai yra skambutis, kad jums reikia į tai pasižiūrėti atsakingai ir pasistengti, labai, labai pasistengti, kad jūsų ir jūsų vaiko gyvenimas būtų daug prasmingesnis ir turtingesnis, negu prieš tai.

Su miele mama, Monika