VAIKAI ATEINA TADA, KAI ESAME PASIRUOŠĘ AUGTI. REIKIA TIK IŠDRĮSTI. Mama Eglė Aukškalnienė

Paskelbė lovelymess 2018.03.18 0 Komentarai

TOBULAS jis. (NE)TOBULA aš. 


Jis atsiųstas man iš dangaus tam, kad mane mokytų.

O aš jo laukiau čia, kad mokyčiau jį.

Mokytume vienas kitą, kitus ir visą pasaulį mylėti, jausti, būti.

Jis mano tobulas mokytojas- 
JIS myli šią akimirką ir tai daro besąlygiškai...
JIS pyksta savęs neribodamas, nemeluodamas, tai išjausdamas mažu kūneliu ir pilna emocija...
JIS apkabina atvira širdimi...
JIS juokiasi be jokių ribų ar baimių...
JIS moko mane žaisti be lūkesčio, kad kažkuo turėčiau tapti...
JIS dalina meilę, dar nežinodamas, kad gali atsirasti įprotis prašyti meilės atgal.
Visa tai TOBULA, nes gryna ir tikra.

Aš esu jo (ne)tobula mokytoja -
AŠ turiu mokytis priimti savo emocijas būnant šalia jo...
AŠ turiu skaityti knygas, kad nesuklysčiau, o suklydus - tiesiog mokėti atsiprašyti...
AŠ turiu ieškoti žinių, kaip jį migdyti, kaip maitinti, netgi kaip kalbėtis… arba ieškoti bent jau pajautimo...
AŠ noriu žinoti, kaip nepadaryti daug klaidų, kaip jo neįskaudinti, kaip padėti jam pažinti save ir savo jausmus...
AŠ turiu leisti jam kuo ilgiau išlikti tuo tobulu mokytoju, autentišku ir unikaliu.

Ar tikrai turiu?

 

Viskas ką turiu – dalintis meile su juo, su savo VAIKU. 
Taip mes vienas kitą netobulai tobulus atrandame kasdien.

******

Visada mėgau rašyti sau. Mėgau svajoti sau. Mėgau būti sau ir apie save.

Nesidalindavau tuo, ką parašydavau ar sukurdavau, nes nebuvo drąsos, savinausi savo kūrybą, jausmą ir norą būti matomai ar girdimai. Iki šiol skaitydama šį prieš metus parašytą tekstą (perskaitėte aukščiau), susimąstau, kiek yra tobulas Dievo, visatos ar tiesiog likimo planas. Kaip tobulai viskas sudėliota ir nulemta – tada, kada mums reikia ir kada ateina metas (nors ir galvotume priešingai) įvyksta tie dalykai, kurie tuo metu mums labiausiai reikalingi.

 

Sūnus gimė ir augo būtent tuo metu, kai augo mano drąsa, atradimai ir pažinimai, kai augo pokyčio noras. Pradėjau rašyti, išdrąsėjau. Drąsos ir savęs priėmimo suteikdavo mano sūnus – juk jie, vaikai, viską daro su tokiu pasitikėjimo, su tokiu nesivaržymu ir žinojimu, kodėl nori tai padaryti.

 

Mano gyvenime atsirado kūryba ir šįkart ji nėra paslėpta. Jausmo rašymas apie mane ir apie mano dienas buvo tai, kuo dalinausi. Turbūt visgi daugiau rašydavau apie savo jausmą sūnui ir apie savo jausmą sau, būnant su juo. Pradėjau kurti, atsirado idėja, kad tuo reikėtų dalintis – vis drąsiau ir su didesniu pagreičiu. Atsirado veiklos, kurias net nežinojau, kad mėgstu. Atsirado vis daugiau erdvės sau, savęs pažinimui, priėmimui. Daviau leidimą sau daryti tai, kas tarsi pasroviui ateina į mano gyvenimą. Sūnus savo augimu tarsi davė leidimą augti ir man.

 

Pradėjus sūnui vaikščioti, įgavau pagreitį ir aš - svajonės ir idėjos pradėjo “lakstyti” vis tvirčiau ir tvirčiau. Atsirado saviugdos mokymai, savęs pažinimo laikas, savęs išklausymo ir savęs išlaisvinimo poreikis. Atsakiau sau, kad nenoriu daryti to, ko nenoriu – lygiai taip, kaip leidžiu savo vaikui jaustis laisvam, taip leidžiu sau.

 

Išėjau iš sėkmingo, tačiau nemylimo darbo - netgi ne darbo, bet pačios profesijos ir nėriau į ten, kur nieko nenutuokiau ir nieko nemokėjau. Ten, kur kiekviena diena buvo kitokia, nesuplanuota. Kur kasdien nauji žmonės ir naujos istorijos. Viskas tarsi nuo gimimo - kiekvieną dieną naujai ir su dideliu smalsumu. Leidau sau veikti ką norėjau, leidau sau klysti, taisytis, leidau sau mokytis ir ragauti gyvenimo skonį taip, kaip darė mano sūnus.

 

Iki šiol noriu tai daryti su naujomis patirtimis, naujais pažinimais. Naujais leidimais sau. Noriu vis dar leisti jam ir leisti sau pažinti nuostabų pasaulį.  Noriu nebijot suklysti, noriu priimti save vis labiau ir labiau. Noriu priimti ir jį. Visada, visą savo gyvenimą.

 

Motinystė - savęs pabudinimas ir savęs auginimas 

kartu su vaiku. Tik reikia sau tai leisti. Motinystė - tikrumas ir savęs pajautimas, atkapstymas savęs nuo anksčiau dėvėtų “gražių ir teisingų” sluoksnių, nuo “taip, kaip reikia” plutos. Esu dėkinga vaikui, kad mane prabudino. Esu dėkinga sau už tai, kad save išgirdau ir tikiuosi girdėsiu vis labiau. Dėkoju sūnui už jo tobulumą, prašau atleidimo už savo netobulumą, kuriame visgi gyvena tobula mudviejų meilė! Mokausi daug dalykų šalia jo – mylėti, priimti, suprasti, kantriai išbūti, ”nuleisti gazą”, būti tikra ir mokėti atsiprašyti bei dėkoti.

 

Linkiu mokytis kartu su vaikais dažniau – jie atkeliauja pas mus tada, kai esame labiausiai pasiruošę mokytis gyvenimo meilės ir atvirumo. Ir linkiu prisiminti tarsi savo maldą  tai, kad –

“Kai nežinai, kaip pasielgti – apkabink savo vaiką...
Kai nežinai, kur rasti tiesą – pažiūrėk jam į akis...
Kai tau baisu – paimk jo ranką...
Kai nori paguodos ir ramybės – užmik šalia jo...
Kai ieškai švelnumo – paglostyk jam galvą...
Kai nori meilės – atverk jam savo širdį dar labiau...
Atverk savo širdį ir sau... Ir tada per savo vaiko tobulą meilę mylėk save...”

 

 
Motinystės ir moteriškumo studijos “Vilkės namai” įkūrėja ir Vincento mama Eglė Aukškalnienė

 

 

 

 


 

Komentaras