GYVENIMO EGZAMINAS „MOTINYSTĖ“, KURIAM NEREIKIA KOREPETITORIŲ. Mama Laura Mazalienė

Paskelbė lovelymess 2018.02.25 1 Komentarai

 

Kadaise, kai dar diena iš dienos tryniau žurnalistės kėdę, tyliai pasvajodavau, kad kai jau tapsiu mama, tai ir vaikus auginsiu, ir laiminga būsiu, ir ginkdie niekuo nesiskųsiu. Tik pagalvok, nereikės eiti į darbą, o tik džiaugtis tais mieliniais pūstais žandukais? Tai buvo mano vizija, o tokios iliuzijos į šipulius nesudaužė ir nėštumas. Pirmojo vaiko besilaukiant mane apėmė toks jausmas, kad čia lyg koks gyvenimo egzaminas, kurio be korepetitoriaus pagalbos neišlaikysiu, tad ėjau (ir vyrą tempiau) VISUR, kur reikėjo ir kur ne. Ko ten tik nepasakojo, bet esmės taip ir nesupratau: tai kaip aš jausiuos, kai tapsiu mama? Kas nutiks su mano kūnu? Kada pamilsiu savo vaiką? Ką reikės daryti, kai jis išves mane iš proto arba tada, kai mano krūtys virs nesustabdomu pieno fontanu? Visi šie klausimai ištiko mane kaip žemės drebėjimas: buvo tokie netikėti ir supurtė taip, kad jei būčiau sapnavusi gražiausią gyvenimo sapną, nubudusi būčiau verkusį parą, nes jis nesulaukė kulminacijos.

 

Kaip šiandien pamenu, vienuose kursuose mokėmės pozas, kaip reikės žindyti. Čia tikriausiai buvo beprasmiškiausiai praleistos mano trys gyvenimo valandos, be kompensacijos jas susigrąžinti ar paaukoti tiems, kurie nieko nespėja. Gimus Deimilei (supraskit, mano pirmagimė), aš nuo adrenalino buvau pamiršusi savo vardą, tai ką jau kalbėti apie žindymo pozas, kurias akušerė rodė besilaukiant septintą mėnesį?

 

Dar pamenu tokius namų darbus – pasirašyti gimdymo planą. Rimtai??? Tai dar pasirašykim gyvenimo planą, kada susilauksime anūkų, išeisim į pensiją ar leisim sielai pailsėti... Mano motinystės, na ir gyvenimo, bet apie tai vėliau, praktika parodė, kad TU PLANUOJI, O DIEVAS JUOKIASI.

 

Abi dukras ruošiausi pagimdyti su šypsena. Na, laikiausi neblogai, net pagyrų sulaukiau, bet AŠ JŲ NEPAGIMDŽIAU.Vieną supermamytė man drebtelėjo kadaise „Ai, tai išpjovė...“ Tikiuos, jai liežuvis tąkart aptirpo. Abu mano angelai žemėje pasirodė po CP. Tad vietoj dukart skaitytos Šemetos knygos galėjau pasirinkti keletą įkvepiančių biografijų.

 

Ir gyvenime kadaise labai tikėjau pasakomis: atjos princas, įsimylėsim, sukursim šeimą, gims vaikai ir gyvensime ilgai ir laimingai. Atjojo princas, bet vaikai atsirado greičiau, ištekėjau tikrai ne su svajonių suknele, o su aštuonių mėnesių pilvu ir penkiolikos kilogramų viršsvoriu...Gyvename tikrai labai laimingai, bet būna dienų, kai norime, kad iš akių lakstytų žaibai, vaikai sulįstų atgal pilvą arba aš gaučiau biuletenį nuo motinystės. Ir mes nemeluojame, kad esame pakvaišę dėl savo vaikų. Taip. Mes juos mylime be galo stipriai, bet suvokiame, kad jie gimė pasauliui, o mes turime padaryti viską, kad jie jį mylėtų, jokiu būdu – jų nesisavinti. Motinystėje kaip ir gyvenime nėra plano, kurį privalėtume įgyvendinti, o svarbiausia, manau, reikia atminti, kad šiame gyvenimo etape nereikia korepetitorių. Nes geriausi mūsų mokytojai – mūsų vaikai.

 

Mama, įkvepiančios motinystės projekto „Mamų radijas“ ir šeimos restorano "Vafliu namai" ikūrėja.
 

 

 

1 Komentarai

Violeta:
2018.02.25, 23:27:03
Atsakyti

Kokia tikra tiesa parašyta, tiesiai šviesiai, be jokių išvedžiojimų.

Komentaras