TAS JAUSMAS. Mama Agnė Liubertaitė

Paskelbė lovelymess 2018.08.30 1 Komentarai

Prieš beveik 30 metų mudvi su mama susitikime. 


Tikiu, kad ta diena buvo ypatinga ne tik man, tačiau mums abiems. Tuo metu, prieš 30 metų, gimdyti vaiką, kuomet tau jau yra daugiau nei 35 metai, būdavo net ne tai, kad nemadinga, o ir gydytojų "nepatartina". Natūralu, kad kiek paaugus, mama pasakoja, kad medikai dažnai man "pripaišydavo" n ligų. Labiausiai išgąsdinusi diagnozė - cerebrinio paralyžiaus požymiai. Ačiū Dievui, diagnozė nepasitvirtino, tačiau tai buvo vienas iš akstinu ieškoti man "kitokios" ugdymo institucijos: tokios, kurioje jausčiausi kaip namuose, tokios, kurioje galėčiau augti, stiprėti bei atsiskleisti, tokios, kurioje būčiau išgirsta, pamatyta bei tokios, kuri iš tiesų išugdytų mano visus talentus ir gabumus…. Tuo metu tokios mokyklos (ar darželio) nebuvo, panašu, kad net panašaus modelio net nebuvo, ko pasekoje, reikėjo ją (mokyklą) sukurti. Augau aš, augo ir mokykla, kuri šiemet skaičiuoja jau 25 gyvavimo metus, kuri yra išleidusi 18 laidų bei prisilietusi prie tūkstančių šeimų gyvenimų. Bet kalbu apie TĄ jausmą, tą ryšį, kuris atsiranda, kai ant rankų tau paguldo Tavo vaikelį, ryšį, dėl kurio padarytum bet ką. 

 

Pernai pati tapau mama. Vasarą švęsime dukrytės vienerių metų gimtadienį ir kalbu apie TĄ jausmą, kurį bet kuri mama supras.  Jau metai, kai blaškausi bėgiodama iš vieno kampo į kitą, ieškodama sprendimų kaip padaryti, kad mano vaikas būtų maksimaliai laimingas: auginu dukrytę, dirbu, baiginėju edukologijos doktorantūros studijas, savanoriauju, daug savęs atiduodu socialinėms veikloms, tačiau vis kyla man klausimas ( gal ir kvailas iš tiesų): ką padaryti, o gal geriau Kaip padaryti, kad po kažkiek metų manimi mano dukra besąlygiškai didžiuotųsi? Žinau, skamba labai egoistiškai, bet svajoju, kad po kažkiek metų mano dukra sakytų: “tai – mano mama”. 


Ne veltui savo pasakojimą pradėjau nuo istorijos apie mokyklą, nuo istorijos apie savo mamą, nes mudvi esame beprotiškai artimos. Tas artumas labai gąsdina, tačiau vienok ir labai džiugina. Draugė man sakė, kad nebemoku gyventi be mamos, tačiau protu suvokiu, kad gyvenimas nėra amžinas ir kada dar “atsibūti”?  Bet, aš kalbu apie tą jausmą, kurį jaučia bet kuri mama savo vaikui: apie besąlygišką meilę.  


Mano pažįstami žino, kad nesu rašto žmogus, esu kalbos žmogus: man patinka pasakoti, kalbėti, diskutuoti, tačiau rašydama, supratau, kad tik taip galiu sau atsakyti į klausimus, kurie mane dažnai kamuoja. Taigi kokia turiu būti mama, kad manimi dukra didžiuotųsi? 

Ogi paprasta, tačiau besąlygiškai mylinti savo vaiką: gebanti klysti ir pripažinti tai, parodanti, kad visi esame žmonės. Turiu būti tokia mama, kuri net kvailiausią vaiko mintį išgirs ir jei reikės palaikys, nes o kas kitas tai padarys? Ta, kuri padės užauginti sparnus. TAS ryšis niekada nedingsta, su metais vis stiprėja. Mano mama – man puiki mokytoja, kuri parodė, kokia mama pati norėčiau būti: ta, kuri nuvers net ir aukščiausią kalną, jei tik to prireiks mano vaikui. 


Besilaukdama užsidariau nuo visų – niekam nepasakojau, jog turėsiu dukrytę, labai bijojau, bijojau, jog nesugebėsiu išnešioti stebuklo, kuri šiandien jau mokinasi vaikščioti, todėl nėštumas leido suprasti kitokią motinystės pusę. Rašydama apie TĄ jausmą suprantu, kad kiekviena mama jį turi vis kitokį, bet kiekviena supranta apie ką aš . 

 

Ateidamos šeimos į mokyklą atveda patį didžiausią savo turtą, todėl tikrai žinau (ir jis dažnai net matosi J) TĄ jausmą, kurį mamos išgyvena vis klausinėdamos ar tai tikrai geriausia vieta mano vaikui? Ar tikrai čia jam/jai bus saugu ir gera? Jaučiu nepaprastą pagarbą ir besąlygišką padėką mamai, kuri viena vieną dieną nepabijojo ir įkūrė pačią pirmąją Lietuvoje privačią mokyklą tokioms šeimoms, kaip mes, kurios svajoja, kad vaikui būtų gera ir saugu, kurios nešiojasi tą jausmą širdyje 24/7. 


Vieną vakarą apsikabindama mama klausia, ką reikia padaryti, kad būti tokia mama, kokia ji yra man: mama nusijuokė atsakydama, jog tiesiog būti savimi ir drauge mokytis visko su vaiku. Iš tiesų, turėdama beveik 4 aukštuosius, gimus vaikui mokausi visko su ją: kaip virti tyrelę, ką daryti prasidėjus slogytei, kaip dainuoti ar kaip įsiūlyti dar vieną mažą kąsnelį… Mokausi ir nebijau klysti, nes noriu, kad vieną dieną manimi dukra didžiuotųsi. O aš ja.  


Per mamos dieną rašiau, jog mama – tai ne žodis, tai Titulas! Mielosios, sutikim, šis titulas ypatingas! 
 
Apkabinkime mamas 
Sukurkime mažus stebuklus savo vaikams 
Būkime tikros savo vaikams 
Mokykimės drauge 
 

Mama ir dukra, Agnė Liubertaitė

Nuotraukų autorius: Tomas Adomavičius

 

1 Komentarai

Nijolė,teta:
2018.08.31, 17:27:04
Atsakyti

Niostabūs žodžiai ir mintys

Komentaras