KODĖL AŠ VAKARAIS TAMPU PELENĖ? Mama Goda Jokubaitienė

Paskelbė lovelymess 2017.12.10 0 Komentarai

Ir taip jau beveik tris metus. Tas pelenės – karalienės titulas ypatingai paryškėja prieš šventes. Kai paroje tikrai nebeužtenka 24 valandų! Bėgimas, lėkimas, renginiai, dovanos ir galų galiausiai suprantu tik vieną, kad tuoj pamesiu save ir jei nesusiimsiu – tai tos šventės nebeteiks jokio džiaugsmo ir malonumo. Todėl mano laikas yra vakarai, kai visa šeima užmiega.. O aš, spengiančioje tyloje, galiu pabūti su savimi. Ir net nesvarbu ką daryčiau – plaučiau indus, rūšiuočiau krūvas nešvarių drabužių rytdienos skalbimui, gaminčiau desertą šeimai, skaityčiau žurnalą (kartais net kelių metų senumo), gulėčiau užsidėjusi veido kaukę, planuočiausi rytojaus darbus ar rašyčiau blog‘ą gurkšnodama šiltą arbatą  – viskas man teikia malonumą! Todėl, kad visų pirma mane supa tyla ir ramybė, todėl kad žinau, jog visi mano vyrai sotūs ir laimingi skraido po savo sapnų karalystę, todėl, kad ką bedaryčiau – niekas nenutrauks mano veiklos! 

 

Jokūbas labai mėgsta padėti man tvarkytis, bet dažnai po jo „padėjimo“ reikia tvarkytis dvigubai daugiau. Tačiau kiekvienąkart mes vėl tai darome drauge: aš dedu drabužius į skalbimo mašiną – jis traukia (tik svarbu prieš įjungiant patikrinti, kad nebūtų koks traktorius joje atsidūręs); aš minkau pyragui tešlą ir jam duodu tą patį daryti, aš kočioju ir jis kočioją pagrindą savo sviestiniams sausainiams, o labiausiai maisto gamyboje jam patinka plakti kiaušinį:) Kažkur skaičiau, kad vaikams privaloma leisti prisidėti prie maisto gamybos, nes dalyvaudami procese ir matydami, kaip viskas gaminasi, jie labiau noriai ir skaniau valgo.

 

O Motiejus, kaip ir dauguma 7mėnesių mažyliai – yra mano rankinukas! Mes visur kartu. Kartais juokauju, kad namie galiu pamiršti rankinuką, bet nepasiimti JO – tikrai negaliu. Ir kartu mes einame visur: į baseiną, į turgų, į grožio salonus, net į susitikimus ar į renginius – mes einame drauge. O svarbiausia, kad jis man visai „netrukdo“. Gal dėl to kad antras vaikas, gal dėl to, kad daug negalvoju apie tai, kaip čia man reikės pasidaryti tą manikiūrą ar depiliaciją su vaiku, tiesiog einu ir darau. Ir manau, kad šitas požiūris man neleidžia užsisėdėti namuose, nuskęsti rutinoje ir negauti galo buityje!

 

Vienintelis man svarbus dalykas – grafikas. Ir tai galioja visiems šeimos nariams (man irgi). Savaitės pradžioje susidėlioju didžiuosius išėjimus su abiejais vaikais (renginiai, kolekcijos, gimtadieniai, Jokūbo užsiėmimai), man svarbu kad tai nesikirstų su vaikų miegu – nes miegas – prioritetas! Tada jie būna pailsėję ir geros nuotaikos. Tiesa, jų pietų miego laikas dar šiek tiek skiriasi, bet, kaip sakant „dirbu šiuo klausimu“ taip pat. Nes tik kai jie abu miega – galiu pamiegoti ir aš. Taip ir darau. Kiekvieną dieną. Bent po 30min užmigus Motiejui (o savaitgaliais abiems) aš pati iškart einu prigulti. Ne indus plauti, ne prie kompo sėdėti ir net ne valgyti ar atskambinti praleistus skambučius, o iškart, įsijungti „skrydžio“ rėžimą telefone ir - miegoti! Aš tiksliai žinau, kad tas pusvalandukas išgelbės visą tolimesnę mano dieną, galėsiu pilna jėgų ir su šypsena leisti visą vakarą su šeima, o jiems užmigus, aš dar turėsiu jėgų nusirengti ir nusivalyti blakstienas.

 

O neperseniausiai, tiksliau, gimus Jokūbui viskas buvo kiek kitaip. Labai sunku man buvo pirmaisiais mėnesiais.. Dabar suvokiu, kad tuomet padariau pora esminių klaidų: visų pirma, išėjau iš savo komforto zonos. Ta prasme, kad prieš gimstant mūsų pirmajam vaikui, aš viską kiek kitaip įsivaizdavau, maniau, kad būsiu motinystės euforijoje, kad viską žinosiu ir išmanysiu ir kad man tikrai nereikės niekieno pagalbos rūpinantis savo vaiku. Todėl, iki tol, visa savo gyvenimą gyvenusi Vilniaus senamiesty, nusprendžiau, kad noriu gamtos, nuosavo namo prie miško, kad vaikui reikia gryno oro ir pan. Žodžiu – viskas dėl vaiko! BET, visiškai pamiršau save, nes tas posakis, svarbu, kad mama laiminga – tikrai labai svarbus. Aš pati vos galo negavau tam vienkiemy, man pradėjo trūkti miesto (!), aš pasijutau labai labai viena ir vieniša.. Turbūt tipiška situacija: vyras ryte išvažiuoja į darbą, o vakare grįžęs nebepažįsta savo žmonos. Su tuo pačiu treningu jau visa savaitę, kažkokia nelaiminga, priekabi, jautri, o šaldytuve pasikorusi pelė. Tiesa, prie viso šito, man dar nespėjus atsigauti ir pailsėti po gimdymo, nespėjus sugyti žaizdoms, net nespėjus įsimylėti savo vaiko (nes atsiprašau, man nebuvo, kaip filmuose, meilės iš pirmo žvilgsnio), prasidėjo klykimo vakarais košmaras. Laikrodis muša 7val vakaro, ir Jokūbas pradeda rėkti gerą valandą, kartais net dvi. Dažnai stengdavausi tam “košmarui” pasiruošti ir nusiteikti, bet.. po valandos palūždavau pati.. ir tuomet atsistojusi kampe su verkiančiu vaiku rankose, verkdavau ir pati..

 

Mano kelis mėnesius trukusi depresija baigėsi, kai baigėsi Jokūbo pilvuko diegliai, kai mes gižome atgal į centrą, kai aš grįžau į savo ritmą, grįžau į save. Tada, pagaliau atėjo, tas tooobulas motinystės jausmas, ta neapsakoma meilė savo vaikui, tas Dieviškas ryšys ir palaima, kai supranti, kad esi pati laimingiausia planetoje dėl to, kad Tavo vaikas pasirinko Tave būti jo Mama.

 

O atsakymas į pradžioje užduotą retorinį klausimą - “Kodėl aš vakarais tampu pelenė?” – yra labai paprastas – “Todėl kad rytais vėl galėčiau būti karalienė!”

 

Su miele mama, Goda Skačkauskaitė - Jokubaitienė

 

Fotografė: Karina Krisikaitytė, stilius: Ieva Arnauskienė

Komentaras