MOTINYSTĖ, KURI “NENUROVUSI STOGO”. Mama Inga Montvydaitė

Paskelbė lovelymess 2018.01.02 0 Komentarai

Nėštumo metu ne tik domėjausi pasiruošimu vaikelio atėjimui,  jo auginimu, bet ir uždavinėjau sau klausimus, kaip viskas pasikeis mano gyvenime? Ar susitvarkysiu? Ar rutina auginant vaikelį “nenuraus stogo”?  Visus atsakymus (na bent jau dalį i jų :) radau tik susipažinusi su naująja šeimos nare - Izabele.

 

 

Pirmieji išbandymai prasidėjo, kai su vyru pamatėme, kad miegas nėra geriausias mažylės draugas: migdymas nakčiai galėdavo užtrukti iki keturių valandų, o naktį įprasta būdavo keltis kas valandą ar pusvalandį. Pamenu vieną ilgą vasaros naktį pajūryje, tąkart nuo vidurnakčio iki trijų nakties su vežimu po pušyną blaškiausi aš, o nuo trijų iki šešių – vyras. Tikriausiai taip blogai nesijausčiau, jei aplink negirdėčiau draugių istorijų apie išmiegotas naktis ir dienas, kai per vaiko miegus spėdavo ir knygas paskaityti, ir filmus pažiūrėti... Nenuleidau rankų ir aš: išbandžiau ir griežtą vaiko dienotvarkę, ir grafiką pagal vaiko norus. Tačiau viskas susidėliojo tik tada, kai nustojau vaiką lyginti su kitais ir susikūriau savo su vaiku dienotvarkę. O tuomet ir prasidėjo motinystė, kuria mėgavausi.

 

 

TIK MŪSŲ DIENOTVARKĖ PADĖJO IŠVENGI RUTINOS

 

Supratusi, kad ilgiausias ir saldžiausias vaiko miegas pirmus metus buvo tik riedant vežimui – tą ir išnaudodavau. Manote, stumdydavau vežimuką, galvodama, už ką man taip? Toli gražu. Tą laiką paversdavau vertingu ir įdomiu sau, o vaikui tai būdavo tobulo miego laikas gryname ore. Čiupdavau riedučius ir stumdydavau vežimą riedėdama – būdavo tobulas sportas kūnui ir prasiblaškymas protui. Kartu su draugėmis pasirinkdavom dar neatrastus pasivaikščiojimo takus, miestelius ir pasidarydavom sau įdomų laiką naujoje aplinkoje.  Toks pietų miego lakas vaikui leisdavo ilgiau išmiegoti, o mane vakarais nepaversdavo užsisėdėjusia mamyte, dūstančia nuo namų sienų.

 

Iki Izabelės gimimo sportavau, todėl pradėjau sukti galvą, o kaip dabar bus? Juk vakarais norisi skirti laiko ir šeimai, ir sau, nes vyras tuomet perima dalį rutinos su vaiku.  Tuomet atradau, kad sportuoti galima ir su vaiku. Taip su mažyle susikūrėm smagią ryto tradiciją – sportas kartu (ačiū už šią galimybę treneriui Jean Cloud). Kitu metu - baseinas ir naujos tradicijos su draugėmis, auginančiomis panašaus amžiaus vaikus, kas savaitę organizuojami pusryčiai su vaikais.

 

O smagiausia tai, kad mūsų su dukra susikurta dienotvarkė teikdavo malonumo ne tik man, bet ir jai pačiai. Jai tos dienos būdavo pilnos įspūdžių, naujų pamokų, po kurių net ir miegas saldesnis būdavo :)

 

KANTRYBĖS UGDYMAS MAN IR JAI – ATRODO, LAUKIA ILGAS PROCESAS

 

 

Meluočiau sakydama, kad tik susikurta dienotvarkė išsprendžia visus motinystės sunkiuosius etapus. Manau, visos mamos ir net tėčiai pritartų, kad kantrybė gimus vaikui, o vėliau jam ir ūgtelėjus tampa ypač reikalinga. Tie, kas šią savybę seniai pamiršo, turi iš naujo ją atrasti, o kiti - ir nuo nulio ugdyti. Mano atvejis pastarasis :) 

Suvokiu, kad antro šanso užauginti savo vaiką neturėsiu, tai motyvuoja nuolat galvoti apie savo sprendimus ir siekiant rezultato “nepasiduoti” vaiko meiliems prašymams ar ožiams (Duoti telefoną ar ne? Duoti užsigeistą saldainį ar ne? O gal sukaupus kantrybę aiškinti, kodėl negalima?). Procesas tampa ypač sunkiu, kai supranti, kad ir tavo vaikas nėra apdovanotas didžiule kantrybe, todėl šią savybę turiu ugdyti ne tik sau, bet ir mažylę jos mokyti. Atrodo, lengviausias kelias būtų naudotis senoviniais drausminimo metodais, bet norisi tikėti, kad kantrybė ir nuolatinis aiškinimas bei drausminimas turėtų atnešti geresnių rezultatų. Kai palyginu, atrodo, kad keturias valandas migdyti vaiką net lengviau nei nuolatos atsiprašinėti kitų tėvų ar aiškinti Izabelei, kodėl vienaip ar kitaip elgtis negalima. Džiaugiuosi, kad nesu viena šiame “aiškinimų pasaulyje” ir visa šeima, seneliai vaikui sako tą patį, todėl jau pradedame pastebėti pirmuosius savo darbo vaisius – vaikas suvokia savo poelgius, moka atsiprašyti. Gal dar šiek tiek kantrybės ir šis etapas bus visai pamirštas :)

 

TAI ŠTAI...

 

Praėjus kiek mažiau nei dvejiems metams, galiu pasakyti, kad gimus vaikui atsiranda didžiulė atsakomybė, beprotiška meilė, verčianti kartais pamiršti racionalius sprendimus, tačiau tai nereiškia, kad būtina stabdyti savo gyvenimą, pomėgius ir savirealizaciją. Mane tai paskatino ieškoti naujų galimybių, išmokė dar geriau planuoti, kad ne tik vaiko laikas, o ir mūsų visos šeimos laikas taptų daug prasmingesnis. Prisiminusi savo “motinystės atostogas” drąsiai sakau – tai nebuvo rutina, “nurovusi stogą”, tai buvo nuostabus bei įdomus laikas man per kurį suvokiau, ką reiškia būti mama ir atradau naujų savo asmenybės pusių.

 

Šiandien su jauduliu ir nekantrumu laukiu naujų iššūkių ir etapų. 

Mama Inga Montvydaitė

Komentaras