DIDŽIAUSIOJI GYVENIMO LAIMĖ… IR JAI SUKURTI REIKĖJO KIEK DAUGIAU NEI 9 MĖNESIŲ. Mama Berta Garuckė, CUKRINIS AVINĖLIS

Paskelbė lovelymess 2017.12.13 0 Komentarai

Ir vėl nauja diena, ir vėl nauji nuotykiai! Ir taip kasdien, visur kartu, visur drauge. Lygiai du metai, kaip dukrytė dovanoja pilnas saujas nepamirštamų akimirkų, o aš esu tikrai laimingiausia mama pasaulyje, nespėdama gaudyti taip pašėlusiai greitai bėgančio laiko. Tikrai. Rodos, dar tik ką parsivežėme tokią mažytę trapią iš ligoninės, o dabar gudriomis akutėmis į mane žvelgia derėtis dėl kiekvienos smulkmenos pasiruošęs rimtas žmogutis. Rodos, ką tik bandėme viena su kita susipažinti, o dabar jau esame geriausios draugės. Mano pasaulis vienas ir jis visas telpa joje, jos šypsenoje, juoke, jos rankutėse, akyse. Tobulas jausmas! Ir taip. Tikrai nėra viskas taip lyg būtų nutapyta rožine spalva. Tikrai ne.


mėnesiai. Tiek laiko pasiruošti artėjančiai motinystei. Rodos, tikrai pakankamai, kad suprastum ir įsisąmonintum, kas laukia vos tik mažasis žmogutis įžengs į mūsų pasaulį. 9 mėnesius klausiau draugių ir mamų patarimų, skaičiau knygą po knygos, naršiau internete ir mintyse į stalčiukus dėliojau informaciją.  Supratau, kad viskas keisis ir tikrai nebus lengva. Bet praėjus vos kelioms valandoms po taip ilgai laukto pasimatymo, suvokiau, kad daug ko neįvertinau ir viskas yra kur kas labiau aukštyn kojom, nei tikėjausi. Kad ir koks tai bebūtų džiugus laikotarpis, tačiau jis taip pat ne mažiau ir sudėtingas, reikalaujantis kantrybės, jėgų ir laiko prisitaikyti prie naujo šeimos nario, naujų vaidmenų, gyvenimo taisyklių bei rutinos. Mano pirmieji mėnesiai, kai tapau mama, tikrai nebuvo nei lengvi, nei ypatingi, nei labai rožiniai. Ir aš jaučiau baimę, nes įsivaizdavau viską kitaip, galvojau, kad su manimi kažkas ne taip. Vietoje tos išsvajotos pilnatvės ir begalinio džiaugsmo, jaučiausi pavargusi, kovojau su siautėjančiais hormonais, nuotaikų kaitomis ir kasdien bandžiau sėkmingai adaptuotis naujame dar nepažintame mamos vaidmenyje. Tie pirmieji mėnesiai buvo ne tiek laimingi, kiek sunkūs. Daugiau emociškai, nei fiziškai. Buvau daug kartų jautresnė nei įprastai, pergyvenau dėl smulkmenų, kurios dabar verčia šypsotis, buvo akimirkų, kai jaučiausi esanti nepakankamai gera mama, kai nežinojau, kaip nuraminti savo verkiantį kūdikį, kai negalėjau užmigti, nors atrodo pakaktų tik atsigulti, kai norėjosi pasiduoti emocijoms ir pravirkti. Praėjus tiems pirmiesiems mėnesiams, viskas savaime aprimo, susidėliojo į reikiamus stalčiukus ir tapo paprasčiau.

 

  Dabar mes komanda. Dvi geriausios draugės. Draugės, kurios kasdien kartu, visur. Ir mūsų tarpusavio ryšys toks, kuris leidžia man, kaip mamai, jausti pilnatvę.  Toks, kokį ir įsivaizdavau, toks, apie kurį skaičiau ir apie kurį girdėjau iš kitų mamų. Ne, jis nėra paprastas ir visai nesudėtingas, jame telpa visko daug, bet jis išties suteikia sparnus abiems. Ši mergytė tikrai apvertė gyvenimą 360 laipsnių kampu ir vis dar kaskart jį apsuka iš naujo. Per tiek laiko dar tikrai neišmokau kantrybės, kurios pasirodo man labai trūksta, bet uoliai mokausi. Tos kantrybės, kai iki begalybės norisi miego, o negali. Kantrybės, kai nori laiko sau, bet mes visur kartu. Kai zirzenimai būna tokie, jog niekas nebegelbėja, kad juos pakeistų šypsena. Kantrybės, kai iš penkių pagamintų patiekalų mažoji dama neišsirenka nė vieno arba šalikas, tikęs iki šiol, pasirodo, dabar nebetinka. Ir dar daug, tikrai daug, kantrybės pamokų kasdien. Bet jos naudingos, nes mokomės abi, papildydama viena kita ir kartu kurdamos tą tikrą tarpusavio ryšį.

 

   Ir tikrai, nebūčiau patikėjusi, kad ryte norėsiu pabusti anksčiau ir stebėti ją miegančią, o vakare basomis kojomis tyliai tyliai nutipenti į kambarį, atsistoti šalia lovytės ir užsibūti ilgiau. Nes taip nuostabu matyti savo besiilsinčią laimę. Kol nebuvo jos, dėl nieko taip stipriai nesijaudinau ir kartu taip labai nesidžiaugiau. Aš net tiek daug nešokau ir taip nedainavau, kol mano rankose nebuvo jos, mūsų laimės! Ir tos lekiančios akimirkos man neatrodė tokios trumpos ir tokios svarbios, o dabar norėtųsi jas visas sustabdyti vien tam, kad tokią vis dar man labai mažą savo laimę galėčiau dar ilgiau palaikyti rankose, kad galėčiau nesustodama ją išbučiuoti milijonus kartų, kad dar ir dar kartą pamatyčiau jos pirmąją sąmoningą šypseną, skirtą tik man, išgirsčiau pirmą juoką, pajusčiau pirmąjį apkabinimą ar patirčiau kitus pirmuosius kartus, kurių dar tiek mūsų laukia.

 Taip, aš vis dar esu tokia, kuri kartais pasimeta vaiko auginimo džiunglėse ir ne visada lengvai randa kelią atgal, bet dabar esu tikra, kad aš normali mama, kad man tikrai niekas nemelavo ir tas tarpusavio ryšys atsiranda, jis nuostabus, suteikiantis sparnų. Sakai, dar tokio nejauti? Pajausi! Kartais reikia laiko. Ir man taip neįvyko, kaip rodo filmuose, kaip rašo žurnaluose ar kaip girdi iš mamų, kurių vaikai jau paaugę. 

 

Mama Berta Garuckė, blogo CUKRINIS AVINELIS autorė. 

 

Komentaras